Šv. Mišios

Šiuo metu Norvegijoje yra 35 katalikų parapijos. 

Šiose parapijose reguliariai yra aukojamos šv. Mišios norvegų kalba, daugelyje iš jų taip pat ir kitomis kalbomis. Katalikiškų parapijų Norvegijoje sąrašą galite rasti čia.

Šiame puslapyje pateiktas Norvegijos miestų sąrašas, kuriose reguliariai lankosi kunigai lietuviai, aukoja šv. Mišias lietuvių kalba, teikia kitus sakramentus ir užsiima sielovada. Norėdami sužinoti kada ir kurioje bažnyčioje vyksta šv. Mišios lietuvių kalba bei kuris kunigas rūpinasi lietuviais katalikais, pasirinkite Jus dominantį miestą iš kairėje esančio sąrašo.

Kas tai yra šv. Mišios (Eucharistija)?

Eucharistija (šv. Mišios) yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis.

Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena derinasi su Eucharistija, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.

Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus kūnu ir krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai. Užtat atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.

Eucharistinė auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai nuskaistinti“, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę.

Kristus Eucharistijos sakramente veikia slėpiningai, bet iš tikrųjų. Kai tik Bažnyčia vykdo Jėzaus pavedimą „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 25), laužo duoną ir atnašauja taurę, įvyksta tai, kas įvyko tada: Kristus iš tikrųjų atiduoda save už mus, ir mes iš tikrųjų esame jo dalininkai. Ant altoriaus sudabartinama vienintelė ir nepakartojama Kristaus Kryžiaus Auka, čia vyksta mūsų atpirkimo darbas.

Konsekruotose duonoje ir vyne iš tikrųjų yra Kristus, todėl mes privalome šias šventas dovanas tinkamai laikyti ir garbinti Švenčiausiajame Sakramente esantį mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Po šv. Mišių šventimo likusios Ostijos saugomos tabernakulyje. Kadangi jame yra Švenčiausiasis Sakramentas, tabernakulis yra viena garbingiausių kiekvienos bažnyčios vietų. Prieš kiekvieną tabernakulį mes priklaupiame. (Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir „Youcat“)