Santuoka

"Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 7-9)

Santuokos sakramento sudarymas yra labai rimtas ir atsakingas gyvenimo žingsnis, kadangi prisiekiama gerbti, mylėti ir rūpintis vienas kitu visą gyvenimą, todėl Katalikų Bažnyčia atsakingai žiūri į visą pasiruošimo santuokai procesą ir to paties prašo iš planuojančių susituokti. Tai pirmiausia susiję su laiko skyrimu pasiruošti santuokai dvasiškai, tačiau taip pat skirti pakankamą dėmesį ir laiką visų reikalingų formalumų sutvarkymui (krikšto, laisvo stovio pažymėjimai, Sutvirtinimo pažymėjimas, pasiuošimo santuokai kursai, priešsantuokinė anketa ir kt.). Apie pasiruošimo eigą ir kitus svarbius formalumus skaitykite atsidarę puslapio viršuje esančias nuorodas.

Apie santuokos sakramentą

Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Dievas paskyrė vyrą ir moterį vienas kitam, kad jie būtų jau nebe du, o vienas kūnas: jie turi gyventi meile ir meilėje, būti vaisingi ir tapti Dievo, kuris yra Meilė, ženklu.

Santuokos Sakramentas įvyksta Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje, vyrui ir moteriai tariant priesaiką, kurią priima Dievas ir kuri įgyvendinama fiziniu poros susivienijimu. Kadangi pats Dievas suriša santuoką, ji yra nenutraukiama iki vieno iš sutuoktinių mirties.

Santuokos sakramentą vyras ir moteris teikia vienas kitam. Kunigas meldžia Dievo palaiminimo sutuoktinių porai ir yra liudytojas, kad santuoka sudaryta pagal nustatytas sąlygas ir kad buvo duota tinkama ir vieša priesaika. Santuoka įvyksta tik tada, kai yra santuokinis sutikimas, taigi jei vyras ir moteris laisva valia, be baimės ir prievartos nori susituokti ir jų santuokai nėra jokių natūralių ar bažnytinių kliūčių.

Jungtuvės paprastai turi būti viešos. Jaunikis ir nuotaka yra klausiami ar tuokiasi savo noru. Jaunieji vienas kitam pažada: „... prisiekiu visada būti tau ištikimas (-a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“, ir duoda vienas kitam įžadą: „... visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“. Tada kunigas pašventina žiedus ir jaunieji pasikeičia žiedais. (Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir „Youcat“)