Krikštas

„Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“
(Mt 28, 19)

 

Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus.

Šv. Krikšto malonė:

A) sujungia mus su Jėzumi Kristumi ir padaro Jo Bažnyčios nariais; B) išvaduoja iš gimtosios nuodėmės valdžios bei visų asmeninių nuodėmių; C) įgalina mus kartu su Jėzumi prisikelti amžinajam gyvenimui.

Kadangi Krikštas yra ryšys su Dievu, žmogus turi duoti savo sutikimą – pasakyti „Taip“. Krikštijant kūdikį, jo vardu tikėjimą išpažįsta tėvai. Krikšto metu suteikiamas šventojo vardas reiškia: „Dievas mane pažįsta, Jis amžiams priima mane ir mano individualumą. Nėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbinių ar užtarėjų nei jie.

Nuo senų laikų Bažnyčia krikštija kūdikius. Tam yra priežastis: prieš mums apsisprendžiant priimti Dievą, Dievas jau yra apsisprendęs dėl mūsų. Taigi Krikštas yra malonė, Dievo, kuris mus besąlygiškai priima, dovana. Tikintys tėvai linkėdami savo vaikui paties geriausio, jį pakrikštija, nes Krikštas išvaduoja iš gimtosios nuodėmės veikimo ir mirties valdžios. Kūdikių Krikšto sąlyga – krikščionių tėvų pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą.

Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia.

Tėvai ir krikštatėviai

Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.

Krikšto apeigos atskleidžia sakramento prasmę ir malonę:

  • Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.
  • Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką.
  • Krikšto vanduo. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).
  • Patepimas šventąja krizma reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.
  • Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi.
  • Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė pakrikštytąjį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).

(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir “Youcat”)