Išpažintis

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“ (Lumen Gentium 11)

Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.

Kada ir kur? Parapijose, kur yra aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, išpažinčių dažniausiai klausoma prieš šv. Mišias. Kartais dėl nenumatytų aplinkybių kunigas neturi galimybės klausyti išpažinčių prieš šv. Mišias. Jeigu taip atsitiktų, informuokite kunigą, kad norite prieiti išpažinties ir galėsite tai padaryti po pamaldų.
Dėl išpažinties su kunigu galima taip pat susitarti asmeniškai, susitariant dėl išpažinties laiko.

Daugiau apie išpažintį

Pats Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems įsakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos“ (Jn 20, 22-23)

Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą: mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu; Jis atleidžia mums, kai mes grįžtame; kaskart mus priima, atleidžia nuodėmes. Jėzus pats atleido nuodėmes daugeliui žmonių; ir tai Jam buvo svarbiau, nei daryti stebuklus. Nuodėmių atleidimą Jis laikė aiškiu ženklu, jog prasideda Dievo Karalystė, kurioje bus užgydytos visos žaizdos ir nušluostytos visos ašaros. Šventosios Dvasios galią atleisti nuodėmes Jis perdavė savo apaštalams. Eidami pas kunigą atlikti išpažinties, mes puolame savo Dangiškajam Tėvui į rankas.

Kaip atlikti išpažintį? Išpažintį sudaro: rūpestingas sąžinės patikrinimas, gailestis, pasiryžimas atsilyginti, išpažintis ir atgaila.

Sąžinės patikrinimas turėtų būti kruopščiai atliktas, tačiau jis niekada nebus išsamus. Tam, kuris tik lūpomis, nuoširdžiai nesigailėdamas, išpažįsta nuodėmę, ji nebus atleista. Taip pat būtinas pasiryžimas ateityje tos nuodėmės nedaryti. Atliekantis išpažintį privalo tą nuodėmę pasakyti nuodėmklausiui, taigi ją išpažinti. Pagaliau į išpažintį įeina atsilyginimas arba atgaila, kurią kunigas paskiria einančiam išpažinties, kad šis atlygintų nuodėmės padarytą žalą.

Išpažinties eiga: Prieinama prie kunigo, persižegnojama ir sakoma: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas atsako: „Per amžius. Amen“ Tada pasakoma kada buvo paskutinė išpažintis, primenama, ar buvo gautas išrišimas ir išvardinamos nuodėmes, nurodant svarbesnes aplinkybes. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Po to atgailautojas taria: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“

Kunigas paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą: „Dievas, gailestingumo Tėvas...“, o atgailautojas tuo metu prideda ranką prie širdies ir tyliai meldžiasi: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės).“ Pabaigoje kunigas atgailautoją palaimina, šis persižegnoja ir atsako: „Dėkoju Dievui“.

Tada atgailautojas atlieka paskirtą atgailą, pasiryžta vengti nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą skriaudą. (Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir “Youcat”)

Sąžinės patikrinimo vadovas

Kartais gyvenime taip atsitinka, kad pradedame kažko ieškoti, apverčiame aukštyn kojomis visus namus ir negalime rasti. Ilgainiui paaiškėja, kad ieškomas daiktas visą laiką gulėjo panosėje... Kartais taip būna ir su nuodėmėmis, kurių neaptinkame savo gyvenime, nors jos yra pasislėpusios visai šalia, panosėje. Nieko neužmušiau, neapvogiau - taigi nuodėmių neturiu... O gal žudau kitą savo žodžiu, abejingumu, pavydu pykčiu, gal vogiu iš kito laimę, pasitikėjimą, džiaugsmą, ramybę, viltį... Pažvelkime atvirai į savo sąžinę ir gyvenimą:

  • per ankstesnę išpažintį esu pamiršęs ar sąmoningai nepasakęs sunkių nuodėmių.
  • neatlyginau skriaudų, kurias buvau padaręs
  • nepasitikiu Dievu
  • nesidomiu savo tikėjimu
  • bijau pasirodyti ar pasakyti, jog esu tikintis (-i)
  • nesimeldžiu rytą, vakarą
  • mano malda yra nenuoširdi
  • nedėkoju Viešpačiui už suteiktas malones
  • be pagarbos ar piktam vartojau Dievo, Jėzaus ar Marijos vardus
  • tikėjau ar net užsiiminėjau burtais ir prietarais
  • nešvenčiau sekmadienių bei privalomų švenčių, nedalyvavau šv. Mišiose
  • neklausau savo tėvų bei mokytojų, jų negerbiu
  • nepadedu savo tėvams, nemyliu savo artimo
  • niekinau, tyčiojausi, žeminau, įžeidinėjau, pravardžiavau
  • mušiau ar išnaudojau savo draugus
  • pykau ant kitų, jų nekenčiau
  • pataikavau darantiems bloga
  • negyniau skriaudžiamųjų
  • nepadėjau esantiems varge, linkėjau blogo žmonėms
  • melavau
  • mano neteisybės pakenkė kitiems
  • apkalbėjau ar be reikalo pasakojau kitų silpnybes
  • kiršinau tarpusavyje žmones
  • išdaviau man patikėtą paslaptį
  • pasisavinau svetimą daiktą
  • padariau žalą kitam
  • džiaugiausi kito nelaime
  • nesistengiau atleisti ir susitaikyti
  • neatlieku savo pareigų
  • gaišinu laiką, jį dažnai leidžiu tuščiai
  • turėjau neskaisčių minčių, jausmų, veiksmų
  • klausiausi neskaisčių kalbų, nepadorių anekdotų ir juos pasakojau
  • žiūrėjau neskaisčius vaizdus
  • prisidėjau prie aborto, jį padariau ar skatinau kitas
  • kitus skatinau daryti nuodėmes
  • nemoku saikingai vartoti alkoholio, vartoju narkotikus
  • kenkiu savo gyvybei ir sveikatai
  • esu pavydus (-i)
  • didžiavausi prieš kitus
  • nemoku tramdyti savo norų ir geismų
  • persivalgau
  • triukšmingai linksminuosi advento, gavėnios metu
  • nepasninkauju
  • nesimeldžiu už savo gyvus ir mirusius artimuosius
  • nesistengiu nedaryti nuodėmių

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį. Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo. Kad įsitikintume jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: ,,Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes. Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad kovotume su nuodėme ir stengtumės daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Jau pati kova yra ėjimas pirmyn.